Publikacijos

Prasidėjus rugsėjui, Vilnius tapo viena didele transporto grūstimi. Visiems puikiai suprantama, kad to priežastis - vaikų vežimas į mokyklas ir darželius. Savivaldybė susiekimo problemas sprendžia bandydama tobulinti viešojo transporto sistemą, dirbtinai mažindama automobilių stovėjimo vietas centrinėje miesto dalyje, ribodama tranzitinį eismą senamiestyje, vykdydama dviračių takų plėtrą ir panašiomis priemonėmis. Žinutė labai aiški – nebenaudokite automobilių ir persėskite į viešąjį transportą, ant dviračio, paspirtuko ar panašiai. Šios priemonės galbūt kažkiek efektyvios, tačiau pamirštama, kad viskas turi prasidėti nuo miesto planavimo.

Iš karto pasakysiu, kad esu už viešąjį transportą ir ypač už gerokai radikalesnes pertvarkas šioje srityje, nei šiuo metu vykdomos. Tačiau bandau įsivaizduoti dviejų metų vaiko arba dviejų panašaus amžiaus vaikų gabenimą į darželį viešuoju transportu, ypač siaučiant Covid ar sezoninėms užkrečiamoms ligoms. Dviratis per vėją, šaltį ir lietų taip pat ne visada tinkamiausia transporto priemonė. Nesvarbu koks tobulas viešasis transportas – ar tai Bus Rapid Transit sistema (kas bandoma daryti Vilniuje), ar tramvajus, ar metro, greičiausiai vaikai į darželius ar pradines klases ir toliau bus vežami automobiliais. Ir transporto spūstys niekur nedings, nebent bus uždrausti automobiliai. Bet Vilnius juk ne Pchenjanas.

Jei bent jau pagrindiniuose Vilniaus rajonuose būtų galimybė darželius ar pradines mokyklas pasiekti pėsčiomis per 5 - 10 minučių, transporto spūsčių problema gerokai sumažėtų. Vaiką nuvedi į darželį ar mokyklą ir toliau gali eiti pėsčiomis, važiuoti paspirtuku, dviračiu ar visuomeniniu transportu į darbą, arba grįžti namo dirbti nuotoliniu būdu. Taip pavyktų išvengti nervingo grūdimosi spūstyse, automobilio statymo svetimame kieme Naujamiestyje ar purvyne Šnipiškėse, ir dar periodiškai susimokant baudas ar pasibarant su vietiniais gyventojais.

Sprendimas paprastas – užtikrinti kiekvienam pagrindinių miesto rajonų gyventojui teisę lengvai pasiekti darželį ar pradinę mokyklą nenaudojant automobilio ar viešojo transporto. Ir tai turėtų prasidėti miesto planavime. Vilniuje daugybė laisvų valstybinės žemės plotų, kurie galėtų būti rezervuojami šioms mokymo įstaigoms numatant tai teritorijų planavimo dokumentuose ir perduodant juos savivaldybės reikmėms. Tam galėtų būti panaudojama ir dalis teritorijų, priskiriamų želdynams. Šie žemės plotai turėtų būti numatomi ne planuojant atskirus žemės sklypus, o visus rajonus ar bent jau atskirus kvartalus. 

Kaip rodo praktika, privatiems darželiams užtenka labai nedidelių žemės plotų, taigi kyla klausimas, kodėl tokiu pat principu negalėtų būti planuojami valstybiniai darželiai. O gal pats miestas galėtų rasti sprendimą kaip privilioti verslą steigti ar finansuoti darželius bei pradines mokyklas? Tam galėtų būti pasitelkiami ir nekilnojamojo turto plėtotojai, kurie mainais į darželio, pradinės mokyklos finansavimą arba statybą galėtų būti proporcingai atleidžiami nuo infrastruktūros mokesčio. O galbūt jiems būtų leidžiami didesni užstatymo reglamentai ar suteikiamos kitos palankesnės galimybės?

Kasparas Blotnys yra UAB "Miesto plėtra" teisininkas, kurio specializacija - teritorijų planavimas ir nekilnojamojo turto vystymas.

 

UAB "Miesto plėtra"

+370 687 21721

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Susisiekite su mumis...